Augustė viena iš BE1 klubo sportininkių, kuri kartu su klubu nuo pačios pirmos įsikūrimo dienos. Neseniai tapusi Lietuvos jaunimo čempione, Augustė ir toliau kantriai dirba ir sportą mato giliau, nei chronometro užfiksuotus skaičius.

Nuo kelerių metų pradėjai sportuoti ir kaip atsiradai lengvojoje atletikoje?

Sportuoti pradėjau nuo pat mažens, lankiau įvairius sporto būrelius: sportinius šokius, plaukimą, tenisą, išbandžiau netgi krepšinį, tiesa, ši karjera truko trumpai– dvi savaites. Lengvąją atletiką atradau būdama 12-os metų, kuomet pirmoji mano trenerė Gražina Šerėnienė apsilankė kūno kultūros pamokoje ir pakvietė išbandyti save.

Kodėl pasirinkai sprintą ir kuo sprintas ar bėgimas gali būti patrauklus žmonėms ar vaikams, norintiems pradėti sportuoti?

Apsilankiusi pirmojoje treniruotėje net nežinojau, iš ko susideda lengvoji atletika, nežinojau, kad ji turi tiek daug rungčių, todėl, kaip ir daugelis, pradėjau nuo sprinto. Jokio supratimo apie sprinto techniką neturėjau, tiesiog buvau greita, o tai viskas, ko tuomet reikėjo, kad pasiekčiau aukštus rezultatus vaikų amžiaus grupėje

Žmonės, kurie nėra susiję su lengvąja atletika mano, jog sprintas yra tik tai, ką matome kaip galutinį rezultatą: kelios sekundės ar minutės, praleistos darant tai, ką sugeba didžioji dauguma žmonių– bėgant. Tačiau vertėtų sužinoti apie šio sporto užkulisius, tai: daug sunkaus darbo, kasdienių treniruočių, stengiantis ,,sulipdyti” kūną lavinant kiekvieną smulkų raumenuką, daug valandų, praleistų analizuojant ir tobulinant techniką, daug ašarų, pykčio ir savikritikos, nepasiekus užsibrėžto tikslo. Sprintas – ryžtingų žmonių sportas, todėl manau, kad noras sužinoti savo kūno galimybes ir suprasti, ką iš tikrųjų reiškia ši sporto šaka, turėtų būti didžiausia motyvacija pradėti propaguoti šią rungtį.

Kaip atsiradai BE1 aukšto meistriškumo sportininkų klube?

Kartu su tėčiu 2017 m. pabaigoje įkūrėme BE1 klubą. Kuomet atsisakiau galimybės važiuoti mokytis ir sportuoti į Millfield mokyklą Jungtinėje Karalystėje, nusprendėme suburti komandą Lietuvoje. BE1 vardą atstovauju nuo pat pirmos klubo įsikūrimo dienos.

Kokia įsimintiniausia tavo akimirka sporte?

Kiekviena akimirka yra savaip įsimintina arba gerąja, arba blogąja prasme. Geras akimirką laikau širdyje, o iš blogų stengiuosi pasimokyti. Manau viena įsimintiniausių akimirkų yra 2017 m. Kaune vykusios International Children Games varžybos, kuriose 4x100m estafetėje iškovojome sidabrą. Kadangi dažniausiai rungtyniauju individualioje sprinto rungtyje yra labai smagu prisiminti ne pergalę, o estafetės komandos bendrumo jausmą.

Kaip motyvuoji save sportuoti?

Būna, kad visiškai nesinori sportuoti, tačiau viskas, ką reikia padaryti, tai prisiversti išeiti iš namų, nueiti į treniruotę, tuomet jau nebėra kelio atgal, privalau padaryti tai, kas yra suplanuota. Anksčiau mane labai motyvuodavo pasiekti rezultatai, negaliu pasakyti, kad ir dabar jie nemotyvuoja, tačiau šiuo metu labiau koncentruojuosi į sistemą: treniruočių planus, technikos gerinimą, baimių nugalėjimą, psichologija, o ne galutinį tikslą.

Ar turi ritualų ar įpročių, kuriuos esi įpratusi atlikti prieš svarbius startus?

Varžybų dieną, iki tol, kol atsirandu stadione ar manieže, stengiuosi nesureikšminti starto, kadangi nenoriu bereikalingo streso. Tą dieną mano režimas yra lygiai toks pats, kaip kitomis dienomis.

Galbūt turi talismaną?

Fizinio talismano neturiu. Brangiausias emocinis talismanas man yra šeimos, trenerės ir draugų nuoširdus palaikymas. Jie būna kartu ne tik prieš svarbiausius startus ir po jų, bet ir rungties metu, skatindami nepasiduoti. Jie būna kartu ne tik kuomet sekasi, bet ir tada kai tenka susigraudinti ir pykti ant savęs dėl neįvykdytų tikslų.

Kas rungties metu vyksta tavo galvoje?

Bėgdama 60m. ar 100m. nespėju net pagalvoti, kad reikia pradėti kvėpuoti, todėl nejaučiu nieko, atrodo vos spėju atsimerkti ir čia jau finišo linija. 200m.– mano mėgstamiausia rungtis, bėgdama negirdžiu ir nematau nieko aplink save, visiškai atsipalaiduoju, ypač vasaros sezono metu stadione, kadangi nemėgstu bėgti manieže ir stengiuosi atiduoti visą save, galvodama: ,,Bėgu tik 200m., ne 400m., distancijos pabaigoje sunku nebus”. Kalbant apie 400m.– ko tik mano galvoje nevyksta tuo metu: vieną sekundę norisi pasiduoti, kitą jau norisi bėgti kiek tik galima greičiau, o antroje distancijos dalyje jau pradedu girdėti palaikymo šūksnius, kurie priverčia susiorientuoti sunkiausiomis rungties akimirkomis, taigi galvoje vyksta tikras minčių kratinys.

Kokiu dar sportu domiesi, o galbūt ir praktikuoji?

Šiuo metu nepraktikuoju jokio kito sporto, kadangi laisvą laiką, likusį po treniruočių, skiriu kitoms veikloms. Tačiau visuomet žavėjausi tenisu, iš kurio lengvoji mane ir ,,pagrobė”, todėl, ateityje, tikriausiai neprofesionaliai, bet tikrai sugrįšiu į šį sportą.

Kaip atrodo tavo kaip bėgikės dienotvarkė?

Mano dienotvarkė niekuo neišsiskiria. Na, galbūt tik tiek, kad praleidžiu 2–3val. per dieną sportuodama ir anksti einu miegoti. Dienotvarkė labai priklauso nuo sezono laikotarpio, pavyzdžiui pasiruošimo sezonui metu dažnai turiu po 2 treniruotes per dieną, tad tuo laikotarpiu žymiai daugiau laiko skiriu sportui.