fbpx

Profesionalių sportininkų rengimas

Dažnai vaikams pradėjus užsiiminėti viena ar kita sporto šaka tikimasi, kad fizines savybes, reikalingas konkrečiai sporto šakai jie išsiugdys patys. Neatsižvelgiama į fiziologinius poreikius, reikalingus ne tik siekti aukštų rezultatų, bet elementariai atlikti judesius išvengiant traumų ir savo kūno žalojimo. Dažniausiai prioritetas teikiamas sporto šakos įgūdžių treniravimui, neįvertinant, kad kūnas tam nėra paruoštas. Tokiu atveju siekti sveikatos bei sportinio potencialo pasidaro ypač keblu — iššaukiami kompensaciniai mechanizmai, kuomet dėl silpnos kūno grandies nesugebėjimo atlaikyti apkrovas, kitos kūno dalys perkraunamos, kas padidina traumų riziką ir blogina sportinius rezultatus.

Pagrindinės tokios susidariusios situacijos priežastys — greitų rezultatų siekimas, neatsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, kompetencijos stoka bei prastos treniruočių sąlygos.

Pirmoji pasireiškia trumparegiškumu, kuomet rezultatų siekiama čia ir dabar, o ne išugdyti Europos čempioną ar Olimpinį prizininką. Neatsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, taikomi netinkami fiziniai krūviai. Ilgainiui dėl traumų ir kitų adaptacijų įvykstantys pakitimai kūne dažnai būna negrįžtami, taip iš sportininko atimama galimybė pasiekti savo potencialą. Norint išugdyti pasaulinio lygio atletą, būtina laikytis ilgalaikės atletinio rengimo strategijos, atsižvelgiant į atskirų brendimo laikotarpių tendencijas ir pilnai išnaudojant tobulėjimo galimybes kiekvieno tarpsnio metu.

Antroji, išsivysto dėl neteisingo požiūrio į profesiją, paviršutinių sporto specialistų žinių, kuomet remiamasi išmoktomis metodikomis, statistiniais vidurkiais ir pan., nesigilinant į mechanizmus, vykstančius žmogaus organizme, sporto specifiką ir kiekvieno sportininko individualumą.

Trečioji — susijusi su finansų stoka, kuomet nesukuriamos optimalios sąlygos siekti aukščiausių rezultatų, sportininkas neturi galimybės naudoti jam būtino inventoriaus ar pagalbinių specialistų paslaugų — dietologo, kineziterapeuto, psichologo ir tt.

Analizuojant dabartines tendencijas, nesunku pastebėti, kad ruošiant sportininkus dažnai naudojamos bendros programos, pagal taisyklę „vienas dydis tinka visiems”, pilnai neįvertinant sportininko individualių poreikių: brendimo, genetikos, silpnų vietų, fizinių galimybių, traumų istorijos, pozicijos (kalbant apie komandinio sporto šakas) ar rungties (kalbant apie lengvąją atletiką) ir t. t.

Visų pirma, tikintis, kad sportininkas pasieks savo potencialą, būtina jį tinkamai ištirti. Tačiau pats testavimas visiškai negarantuoja geresnių rezultatų.  Retai kada atletai, ypač ne aukščiausiame profesionaliame lygyje, yra nuodugniai testuojami ir taip pat retai gauti testų rezultatai yra teisingai interpretuojami. Tiriant, svarbu žinoti, ką tirti (kokie rodikliai yra tikslingi kiekvienam sportininkui, priklausomai nuo jo sporto šakos), suprasti, ką gautas rezultatas reiškia ir kodėl jis būtent toks. Svarbu atsižvelgti ne tik į fizinių savybių rodiklius (jėgą, greitį, ištvermę ir pan.), bet ir į biomechanines bei neurofiziologines savybes (skausmą, judesių kokybę, raumenų balansą, traumų istoriją ir pan.). Tik pilnai ištyrus ir įvertinus sportininko fizinę bei psichologinę būklę galima sudaryti treniruočių strategiją, kaip siekti aukščiausių rezultatų.

Rengiant treniruočių planą, būtina tinkamai įvertinti testavimo metu gautus rezultatus ir iškelti tikslus. Taip pat būtina pasirinkti efektyviausius metodus iškeltiems tikslams pasiekti. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, viena iš didžiausių problemų yra persitreniravimas, kuomet bandoma iš sportininko išspausti kuo daugiau, neatsižvelgiant į adaptacijos ir atsistatymo procesus ir vienu metu pagerinti viską. Deja, persitreniravimas yra viena iš dažniausių rezultatų smukimo priežasčių, su labai liūdnomis pasekmėmis (rimtų traumų rizika, žymiu motyvacijos smukimu, imuniteto susilpnėjimu ir tt.). Todėl būtina taikyti treniravimo metodikas, kurios suteiktų daugiausiai naudos ir sukeltų mažiausiai nuovargio, taip pat naudoti periodizacijos modelius, siekiant kuo efektyviau valdyti treniruočių procesus. Sezono metu, būtini pakartotini testavimai, išsiaiškinti, ar pasirinkti treniravimo metodai teisingi ir duoda norimus rezultatus, ar būtina kažką keisti.

Pagrindinis fizinio rengimo tikslas – sudaryti fiziologinį pranašumą – fizinių savybių optimalią būklę.  Norint tą pasiekti būtina tobulinti neurofiziologines savybes – raumeninių skaidulų kiekio rekrutavimą, nervinių impulsų sklidimo greitį, intraraumeninę ir tarpraumeninę koordinaciją ir pan.

Šiuo metu, siekiant pagerinti sportininkų fizines savybes, dažniausiai naudojama metodika – tradicinis svorių kilnojimas. Tikimasi, kad gerėjantys rezultatai kilnojant svorius, tiesiogiai pagerins ir sportinius rezultatus. Tačiau viskas yra daug sudėtingiau negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Nors tradicinis svorių kilnojimas (kuomet judesys atliekamas su tokiu pat išoriniu pasipriešinimu tiek koncentriniu, tiek ekscentriniu režimu) gali padidinti maksimalią jėgą hipertrofuoti raumenis, tačiau neatsižvelgiama į kitas jo sukeliamas adaptacijas.

Visų pirma, kilnojant svorius, įvyksta raumenų ko—kontrakcija, kuomet tiek sinergistai ir agonistai (raumenys atliekantys judesį), tiek antagonistai (raumenys atliekantys priešingą funkciją agonistams ir sinergistams) aktyvuojami. Analogiškas pavyzdys būtų važiuojant automobiliu spausti tiek greičio, tiek stabdžių pedalus.

Bet kokiame cikliškame (atliekant tą patį besikartojantį judesį, pvz: bėgime) sporte arba kuriame reikia staigiai keisti judėjimo trajektoriją (kas apima didžiąją dalį sporto šakų), viena iš pagrindinių savybių — sugebėti greitai sutraukti ir atpalaiduoti raumenis. Treniruočių metodai, kurių metu raumenys nuolat ko—aktyvuojami — šią savybę blogina. Neatsiejamai prastėja ir sportiniai įgūdžiai, nes kinta motorinis valdymas.

Kalbant dar detaliau, atliekant judesius balistiniu rėžimu (kas būdinga praktiškai visoms sporto šakoms), kuomet raumuo išsitempia, susitraukia ir atsipalaiduoja, įvyksta reciprokinė inhibicija — antagonistai slopinami ir aktyvuojami tik siekiant sustabdyti judesį (judesio pabaigoje). Antagonistų aktyvacija netinkamu metu — pagrindinė minkštųjų audinių traumų priežastis!

Kitas aspektas į kurį neatsižvelgiama— jungiamojo audinio (iš kurio susidaro raiščiai, sausygslės ir dalis raumenų) deformacijos. Didelio pasipriešinimo metu, ypač atliekant lėtus judesius, kinta viskoelastinės jungiamojo audinio savybės ir struktūra, audinys praranda elastingumą, didėja traumų rizika, lėtėja raumens atsipalaidavimo laikas.

Taip pat, svorių kilnojimo metu tradiciniu būdu, jei neakcentuojama kitaip, pagrindinės apkrovos tenka kulnams (aktyvuojama užpakalinė raumenų grandinė), kuomet didžioji dalis sportų yra ”atliekami ant pirštų”, pirmiausiai aktyvuojant priekinę raumenų grandinę. Todėl nors ir dirba tos pačios raumenų grupės, biomechaniškai treniruojamas neteisingas motorinis valdymas. Panašiai jei varžytumėmės bėgime, tačiau treniruotumėmės bėgti atbulai.

Vienas iškiliausių dabartinių fizinio rengimo trenerių pasaulyje, treniravimo sistemų bei reabilitacijos protokolų revoliucionierius, kanadietis Gavin Macmillan, pas kurį šią vasarą stažavosi mūsų komandos atstovas Paulius, savo praktikoje visiškai nenaudoja tradicinio svorio kilnojimo. Ši treniruočių filosofija jam padėjo pasiekti išskirtinių rezultatų įvairiose sporto šakose – jo treniruojami atletai daugelį kartų tapo olimpiniais, NBA, NFL, UFC, WBO, WBC čempionais.

Legendinis Ukrainos lengvosios atletikos olimpiečių treneris Anatolijus Bondarčukas, sėkmingiausias treneris per visą olimpiadų istoriją, po 30 metų trukusio praktinio darbo ir tyrimų, kuriuose dalyvavo virš 7000 įvairaus lygio atletų (iš kurių virš 1000 olimpiečių), atlikus virš 300 mokslo studijų nustatė, kad maksimali jėga turi labai mažą įtaką aukšto meistriškumo lengvaatlečiams, geriausi sportininkai turėdavo tik vidutinę arba žemesnę negu vidutinę maksimalią jėgą. Taip pat, kad nėra jokios koreliacijos tarp aukščiausio meistriškumo atletų sportinių ir svorių kilnojimų rezultatų, atliekant 1RM pritupimą su štanga, štangos stūmimą nuo krūtinės, rovimą, mirties trauką.

Matydami tokias šiandienines sportininkų rengimo tendencijas, manome, kad atėjo laikas suburti  aukščiausio lygio specialistų komandą, kuri suteiktu sąlygas Lietuvos sportininkams pasiekti savo potencialą ir garsinti Lietuvą visame pasaulyje.